2013 09 04

Švietimo užribyje palikti vaikai

Specialiosios mokyklos, kurių teikiamas išsilavinimas praktiškai užkerta kelią ateities perspektyvoms, dešimtims vaikų tapo vienintelėmis švietimo įstaigomis. Tėvų ekonominė padėtis, neišsimokslinimas ir visuomenės apatija leidžia šiai problemai ir toliau netrukdomai vešėti Lietuvoje.

Greta Rutkevičiūtė, Avelina Markevičiūtė, Jolanta Stasilo

Vilmos iš Žagarės išsilavinimas – vos dvi klasės, trys moters sūnūs mokėsi specialiųjų poreikių mokykloje, nes čia ugdymo priemones ir priežiūrą jie gauna nemokamai.

„Kai leidau savo tris sūnus į mokyklą, jie ėjo į mokyklą su visais vaikais. Paskui sunkesni laikai pasitaikė, kaip tik krizė atėjo ir man per kišenę mušdavo. Viską iki šlepečių reikia pirkti, o mano pajamos tikrai per mažos. Aš ir nusprendžiau leisti juos į pagalbinę mokyklą,“ – pasakoja Vilma.

Kelis metus sėkmingai mokęsi vaikai jos pačios prašymu buvo perkelti į specialiąją internatinę mokyklą.

IMG_4986„Aš pati paprašiau, jie nenorėjo priimti mano sūnų, tikrai nenorėjo, bet aš labai prašiau, nes neturėjau galimybių juos išleisti į mokslus“.

Romai gyvenantys Žagarėje neslepia, kad pradinukus auginančias šeimas aplanko specialiosios internatinės mokyklos pedagogai ir draugiškai pasiteirauja, kur šeimos nori leisti savo vaikus, kur jiems būtų lengviau, kartu papasakoja apie pridėtinę vertę, kuri ateina kartu su specialiosios mokyklos lankymu. Priežasčių toli ieškoti nereikia, specialiosios mokyklos, kaip ir bet kuri kita mokykla Lietuvoje, finansavimą gauna pagal tai, kiek joje mokosi moksleivių.

Anot Neringos Jurčiukonytės, tokia situacija puikiai demonstruoja institucijų išankstinį požiūrį į šią grupę.  „Kitos grupės atveju jokios komisijos neleistų susidaryti panašiai situacijai. Tai rodo ne retai pasitaikantys panašūs atvejai ir  bendrojo lavinimo mokykloje. Čia mokytojai „nurašo“ romiukus net neužduodami namų darbų. O jie  stebina socialinius darbuotojus teiraudamiesi, ką turėtų padaryti, kad mokytojas elgtųsi priešingai“, – pasakojo ji.

Kartu su ugdymu moksleiviai specialiose institucijose gauna socialinę paramą, kurią sudaro apgyvendinimas, maitinimas, kartais mokymosi priemonės, drabužiai ir vaistai. Jose romams taikomi žemesni reikalavimai, jiems nustatomi minimalūs išsilavinimo standartai – gebėjimas skaityti ir rašyti.

Klinikinis psichiatras Andrius Kaluginas tikina, kad sveikam vaikui mokantis pagal specialiąją programą žala neišvengiama. „Žinoma, yra didžiulis poveikis.  Jeigu jums ilgai reikėtų būti tokioje aplinkoje, yra du variantai – arba jūs priimat jų poziciją ir pats išprotėjat arba visais būdais stengiatės atsiskirti ir palikti šitą būrį“, tvirtina A. Kaluginas.

Kiek tiksliai romų tėvų pasielgė taip, kaip Vilma, nėra aišku. 2001 metais Lietuvos specialiose internatinėse mokyklose mokėsi 7 romai,  2005 metais jų jau skaičiuojama 75. Skaičius ir toliau didėja.

Žagarės specialiųjų poreikių mokyklos direktorė Angelė Karėčkienė tikina, kad į mokyklą priimami tik rimtų sutrikimų turintys vaikai. Specialiuosius poreikius vaikams  nustato Pedagoginė psichologinė tarnyba prieš paliekant darželį ir einant į mokyklą. Kartais, pastebėjus sutrikimų, ir anksčiau. 

Žagarės mokyklos direktorė pasakoja, kad anksčiau vaikų psichologinė tarnyba neturėjo tobulos tikrinimo metodikos, todėl dažnai sveiką vaiką, kuris, pavyzdžiui, neturi socialinių įgūdžių, priskirdavo kaip turintį intelekto sutrikimų. Prieš keletą metų vaikų tikrinimo metodika pasikeitė ir, direktorės nuomone, dabar veikia be klaidų.

Nepriklausomi psichiatrai ir socialiniai pedagogai tikina, kad didelio skirtumo tarp diagnozės „lengvas intelekto sutrikimas” ir normalaus vystymosi nėra. Tėvai, kuriems nerūpi vaikų aukštojo mokslo diplomas, sutinka su lengvo intelekto sutrikimo diagnoze tam, kad jų vaikai galėtų lankyti specialiąsias mokyklas. Pavyzdžiui, Žagarėje vos vienas romas mokosi gimnazijoje, o specialiųjų poreikių mokyklos suolus trina daugiau nei dešimt romų vaikų.

Romų integracijos namų vadovė Božena Karvelienė pripažįsta, kad dauguma romų tėvų elgiasi taip, kaip Vilma. Pedagogiškai apleisti, socialinių įgūdžių neišvystę ir kultūrinių skirtumų daugumos atžvilgiu turintys vaikai klaidingai  pripažįstami kaip turintys sutrikimų arba mokyklose į jų mokymąsi nežiūrima rimtai: neužduodami namų darbai, mokomasi pagal išsilavinimo lygį neatitinkančią programą.

Neraštingų ir nebaigusių pradinės mokyklos romų procentas yra kur kas didesnis nei kitų nacionalinių mažumų ir išlieka didžiausia romų bendruomenės problema. Lietuvoje gyvena daugiau nei du tūkstančiai romų – iš jų aukštąjį išsilavinimą turi dvidešimt šeši. Pagrindinė to priežastis – auklėjimas. Tėvai, kurių išsilavinimo neskatino jų tėvai, taip pat elgiasi ir su savo vaikais –   užburtas ratas sukasi ir suksis, kol nebus sustabdytas.

Teisininkė Birutė Sabatauskaitė ragina nepamiršti, kad „vaikas nėra daiktas, kai tėvai gali paimti ir nusispręsti už jį“ . Jei tokia tvarka būtų,  tėvai galėtų sakyti „o mes nusprendėm, kad mano vaikas nuo penkerių metų dirbs. Akivaizdu kad tokiu atveju valstybė turi įsikišti, nes vaikas šioje situacijoje yra silpniausias. Tam ir yra valstybės apsaugos sistema, kad, jei tėvai nusprendžia netinkamai, būtų taikomos socialinės priemonės, arba  baudžiamosios priemonės. Yra nepilnamečių inspektoriai, yra komisija kuri vertina tėvų bei veikų elgesį. Turi įsitraukti ir savivaldybės ir mokyklos ir policija”, –  teigia teisininkė.

Platesnė informacija reportaže, kurį galite peržiūrėti čia.

DEF flag-logoeac-YOUTH_LTŠis straipsnis  buvo parengtas įgyvendinant  Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamą projektą „Demokratijos kodas“. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Publikacijų: 1
Lygis


Komentarai

Draugai ir parteriai: