2010 12 30

Patyčios – ką daryti?!

  „Tą dieną, kai jai vėl pasakius šlykštų komentarą apie mane, visos klasės akivaizdoje, aš sugebėjau atsikirsti ir visi klasės draugai prapliupo kvatotis, jaučiausi stipriausia pasaulyje. Tada supratau, koks jausmas apima, kai šaipaisi tu, o ne iš tavęs, kaip visad būdavo… “

Ši istorija – tikra. Pažįstamas jausmas? Baltijos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad apie 15 – 25% vaikų nuolat patiria patyčias mokykloje. Patyčių dažnis Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, vis dar yra vienas didžiausių. Šio reiškinio pasėkmės – labai skaudžios. Ką daryti? Į dažniausiai kylančius klausimus atsako psichologė Jolanta Špakova.

 

„Patyčios – tai ne vieną kartą pasikartojantis reiškinys, bet nuolat ir dažnai vykstantis engimas. Vieną kartą vykęs pasityčiojimas – pykčio išraiška, kurio dar negalima vadinti patyčiomis.„

„Su Gabija niekada nebuvome pačios geriausios draugės, nors tėvų iniciatyva bendravome nuo vaikystės, tad jai atėjus į mano klasę, nieko ypatingo nesitikėjau… nuo ko viskas prasidėjo, nepamenu. Juk sakoma, jog smegenys pačios užblokuoja baisiausius prisiminimus… turbūt taip yra ir man. Kodėl tai vyko? Į šį klausimą taip pat neturiu atsakymo.“

Kodėl kai kurie vaikai tyčiojasi ir dėl kokių priežasčių vaikai tampa patyčių aukomis?

„Yra daug priežasčių, kodėl vaikai tampa patyčių aukomis. Jie dažniausiai būna ramesni, tylesni nei bendraamžiai, „kitokios“ išvaizdos, baimingesni,negalintys apsiginti, nepasitikintys savimi, jaučiantys menkavertiškumo kompleksą. Dažnai patyčių aukos patys tampa puolėjais, kartais savo pyktį jie nukreipia net į save. Taip pat prie tapimo agresoriumi prisideda ir šeima. Tai dažniausiai įtakoja auklėjimo stiliai, dideli tėvų lūkesčiai, jų nesutarimai, skyrybos. Tai sukelia pyktį, kurį vaikas neretai išlieja mokykloje. Taip pat tai gali įtakoti ir pačio vaiko neišsipildę lūkesčiai, svajonės.“

„Laisva pamoka – tuo metu tai buvo pats baisiausias dalykas, kokį tik galėjau įsivaizduoti. Gyvenau ne tame pačiame mieste, kuriame mokiausi, todėl namo pareiti negalėjau. Visą pamoką sėdėdavau mokyklos foje, o tai buvo pati tinkamiausia vieta viešai komentuoti mano išvaizdą, daiktus, judesius. Gabija šios progos jokiu būdu nepraleisdavo.  Net spyris į nugarą, ar purvino bato antspaudas ant mano naujos kuprinės nekeldavo tiek nerimo ir skausmo, kiek klausymas, kokia esu netikusi. Niekada neskaičiavau liniuočių, plaukų segtukų, kurie grįžus namo pažirdavo šukėmis vos atsegus kuprinę, neatlaikę mano bendraklasės spyrių, bet tyliai skaičiuodavau lėtai slenkančias minutes iki pamokos pabaigos.“

Kokiais būdais vaikai tyčiojasi?

„Yra du patyčių būdai, tai – tiesioginis ir netiesioginis. Pirmasis – stumdymas, pravardžiavimas, daiktų atėmimas, jų gadinimas. Netiesioginis – ignoravimas, atstumimas, elgesys, priverčiantis jaustis menku.“

„Kai po pamokos radau ant mokyklinio suolo išraižytą patį šlykščiausią sakinį apie save, kokį tik esu girdėjusi, nusprendžiau, jog tai turi liautis. Sukaupusi visą drąsą nuėjau prie mokytojos ir ašaroms besikaupiant akyse paprašiau, kad eitų su manimi – norėjau parodyti tą užrašą, nes nedrįsau jo sakyti garsiai, bet mokytojai besekant paskui mane, kažkas įėjo į kabinetą ir kreipėsi į mokytoją, o ši, visai pamiršusi mane, pasinėrė į dialogą su svečiu. Pastovėjusi minutę šalia, ir supratusi, jog ašaros tykšta nesustodamos, o rankos dreba lyg epušės lapai, sprukau iš klasės ir giliai palaidojau mintį dar kada nors kreiptis pagalbos.“

Ką turėtų daryti patyčių aukos?

„Aukos turėtų netylėti, pranešti apie savo kančias kam tik gali, juk sakoma – belskis, ir bus atidaryta. Visų pirma, visi turėtų žinoti, jog pranešimas – ne skundas. Taip pat vaikas turėtų stengtis būti vietose, kuriose agresorius neišdrįs tyčiotis, ieškoti saugios vietos. Be abejo, auka gali kreiptis į tėvus, kurie turi informuoti mokyklą. Dažniausia patyčių aukos yra vienišos, bet jei turi draugų, reikėtų nebūti vienam.“

„Žinojau, jog niekas iš bendraklasių nenori turėti reikalų su Gabija, juo labiau būti jos priešu, todėl niekada nesitikėjau pagalbos iš klasės draugų. Džiaugiausi, jog turiu bendraklasę, kuriai galiu papasakoti viską, todėl nebelaukiau nieko daugiau – juk ne visiems taip pasiseka.“

Kokia aplinkinių žmonių reakcija į besityčiojantį vaiką ir jo auką, ką jie turėtų daryti?

„Žmonės būna stebėtojai, ir palaiko arba agresorių, arba auką, ar tik nori prisijungti prie vienos ar kitos pusės. Palaikantys nuskriaustąjį neretai bando jį apginti, jie turėtų pranešti suaugusiesiems apie patyčias. Palaikantys kitą pusę prisijungia prie agresoriaus, nors patys niekada nepradėtų tyčiotis.“

„Tiesa, vos tik prasidėjus šiam pragarui, viską papasaojau mamai. Ji paskambino Gabijos mamai, pakalbėjo su ja. Bet nuo to buvo tik blogiau. Bendraklasės mama dėl visko kaltino save, sakė, jog Gabijai labai sunku, juk tėvai išsiskyrę… o dukra savo ruožtu priminė man, kokia skundikė esu, kokia šiukšlė… išgirdau ir grąsinimų, kurie vėliau, pasak jos, tebuvo „bajeris“. Įbauginta nusprendžiau, jog skųstis tėvams – ne pati geriausia išeitis. Džiaugiausi, kad tėvai negali skaityti mano minčių ir nesupranta, kaip kiekvieną dieną mano mintys sukasi apie tą patį – ką blogo padariau ir kaip man pasikeisti, kad nebūčiau tokia, kokia esu – tokia, iš kurios šaipomasi.“

Kokia tėvų pozicija vykstant patyčioms, ką jie turėtų daryti?

„Dažnai tėvai įsiterpdami sugadina visą reikalą abiejų pusių atveju, bet tik todėl, kad jie patys nežino, ką daryti. Tardymai, aiškinimai, ką turi daryti, patarimai nekreipti dėmesio ne nuramina, o nuneigia problemą. Kartais tėvai tampa teisėjais agresoriaus atžvilgiu, o tei nėra teisinga. Tėvai turėtų išklausyti vaiką, pasikalbėti su juo apie jausmus, kuriuos jis jaučia, sužinoti kuo daugiau informacijos. Taip pat jie turi kreiptis į mokyklos specialistus, administraciją ar auklėtoją, nuraminti vaiką nenuneigiant problemos, o parodant supratimą vaiko jausmams. Dažniausia tėvų klaida – patarimai su kaltinimais, skatinimas atsikirtinėti agresoriams.“

„Grįžus į mokyklą po vasaros atostogų, pirmą kartą man atsikirtus, ir Gabijos draugei, kuri taip pat tyčiojosi iš manęs, atsiprašius, viskas pradėjo grįžti į senas vėžias. Turbūt Gabija suprato, jog vienai kankinti mane – perdaug rizikinga, juk jau prieš tai buvo priversta palikti vieną mokyklą, o įrašo savo byloje apie išmetimą iš mokymosi įstaigos niekas nenori. Pajautusi, jog valdžia slysta iš rankų, bendraklasė pati išėjo iš mokylos, patyčios baigėsi.“

Kas priverčia besityčiojančiuosius liautis?

„Pasikeitusi situacija, aukai dingus iš akiračio priverčia besityčiojančiuosius liautis, bet neretai jie susiranda kitą auką. Liautis gali priversti žmogus, tinkamai paaiškinantis situaciją, suprantantis agresorių, jo kažko siekimą netinkamu būdu, taip pat konsultacija su specialistu, mokytoju ar auklėtoju, turinčiu informacijos, kaip tokiais atvejais bendrauti. Agresoriaus gąsdinimas – prasta išeitis, nes ji yra trumpalaikė – vaiko problema neišnyks ir toliau kartosis. Bauginti vaiką – klaidinga.“

„Nepykstu ant Gabijos, nes jei ne ji, turbūt niekada nebūčiau supratusi, koks kitam skaudus gali būti net mažiausias akmenėlis į svetimą daržą, ir koks svarbus dalykas yra tolerancija, nes tik ji yra draugystės pagrindas. Nors tikiu, jog nebūtina patirti tai, ką patyriau aš, kad tai suprastum. Užtenka mokėti klausytis.“

Kiekvienas galime prisidėti stabdant patyčias. Tereikia pradėti nuo savęs.

Publikacijų: 1
Lygis *

Esu abiturientė, siejanti savo ateitį su žurnalistika. Taip pat rašau scenarijus ir kuriu trumpametražius filmukus įvairiomis temomis. Kūryba užima svarbią vietą mano gyvenime.

Komentarai

Draugai ir parteriai: