2009 12 01

Myliu tave ir tavo negalią

  Mūsų visuomenėje trūksta pakantumo, atjautos, pagalbos ir meilės vienas kitam. Vyraujanti socialinė nelygybė skatina susvetimėjimą, užgauliojimą, patyčias. Žmogus su negalia yra atstumiamas, netgi laikomas antrarūšiu. Patys neįgalieji neretai krypsta į gyvenimo paraštes, besislėpdami nuo atšiauraus visuomenės elgesio.

 Laimei, Europos sąjunga bei socialinės organizacijos rūpinasi žmonių su negalia užimtumu bei teikia jiems visokeriopą pagalbą. Vienas tokių centrų, įsikūręs Laikinojo sostinėje  – „Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras“ (KNJUC). Tai vieta, kurioje dienos metu lankosi fizinę, protinę ar kompleksinę negalią turintys jaunuoliai. Su jais kasdien dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, kineziterapeutai – siekiantys, jog vaidyba, šokis, rankdarbiai, kompiuterinis raštingumas ar sportas – padės lankytojams burtis, bendrauti vieni su kitais ir palengva integruotis į visuomenę, nepaisant turimos negalios.

Padėti šio centro darbuotojams kasmet atkeliauja savanoriai iš visos Europos, be atlygio dirbantys vardan centro lankytojų šypsenų. Pablo iš Ispanijos metus praleidęs Lietuvoje neslepia, jog pirmieji susitikimai su neįgaliais sunkiausi: „Sudėtinga adaptuotis tokioje aplinkoje, tik palengva imi žvelgti į neįgalųjį, kaip į savarankišką ir sau lygią būtybę, kuriai reikalinga tavo šiluma, dar ilgai jauti stiprų gailestį ir bejėgiškumą. Pripažinsiu, jog keisčiausia yra bendrauti su centro poromis, jų ryšys stebuklingas, tačiau graudu, jog daugeliui beveik neįmanoma sukurti šeimos“ – patirtimi dalinosi Pablo, vienas „Deinetos“ savanorių.

Pakalbinome dvi poras, kuriomis rūpinasi „Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro (KNJUC) bendruomenė. Šios poros kasdien leidžia laiką KNJU centre, kur mokosi bendrauti bei palaikyti vienas kitą. Vytautas ir Rūta daugiau nei prieš metus susipažino kompiuterių klasėje, kompiuterinio raštingumo pamokų metu. Rūta nedrąsiai kreipėsi į Vytautą, jog šis pamokytų merginą naudotis internetu. Šis nekaltas pokalbis buvo pirmas žingsnis į gražią jaunuolių draugystę: „Nuo pirmos pažinties dienos drauge esame kasdien, mokomės tos pačios siuvėjo specialybės „Prekybos ir verslo mokykloje“, o po mokslų leidžiame laiką KNJU centre vykstančiuose užsiėmimuose“ – šypsojosi Vytautas.

Vaikinas, turintis širdies ritmo sutrikimą, nemano, jog negalia trukdo gyventi prasmingą gyvenimą – Vytautas šoka pramoginiuose šokiuose bei žaidžia „Bočią“ – vieną iš tarptautinių neįgaliųjų sporto šakų. Beje, visuose užsiėmimuose jį už rankos tvirtai laiko Rūta, turinti lėtesnę orientaciją, kaip tam tikrą protinę negalią, kurią, kaip teigia, pamiršta būdama vaikino glėbyje: „Sutikusi Vytautą tapau atviresniu žmogumi, taip pat poroje atskleidėme nepažintus vienas kito talentus“. Ši pora dalyvauja šokių konkursuose Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, taip pat „Bočios“ rungtynėse. Nepaisant bendrų pomėgių jaunuoliai turi ir asmeninių talentų: Vytautas puikiai valdo kompiuterį ir tikisi šioje srityje gauti darbą, o Rūta dailiai piešia. Pora planuoja sieti gyvenimą kartu, tačiau iki vestuvių dar reikia taupyti, šypsosi būsimi jaunavedžiai.

KNJU centro socialinio darbo ir užimtumo skyriaus vedėja Daiva Buinickaitė pripažino, jog džiaugiasi neįgaliųjų meile ir pagalba vieni kitiems, tačiau teigia, jog šių jaunų žmonių santykiuose neapsieinama ir be sunkumų: „Ne kartą teko taikyti besipykstančius, kviesti į pagalbą psichologus, spręsti iškilusias jaunuolių problemas. Už jų norą susieti gyvenimą santuokos saitais atsakingi tėvai, kurie ir spręs ar jie gali gyventi be globėjų priežiūros. Mes jiems padedame ugdyti fizines bei psichologines savybes, tam, jog būtų lengviau gyventi tarp sveikųjų“ – kalbėjo D. Buinickaitė.

Moteris pridūrė, jog antroji, protinę negalią turinčių KNJUC lankytojų pora, skaičiuoja penketą metų buvimo drauge. Robertas ir Berta susitinka tik šiame centre, kur kiekvieną dieną juos atveža ir po užsiėmimų parsiveža globėjai. „Jie, rodos, skirti vienas kitam, visuomet matome juos žaviai prigludusius galvelėmis.“ – šypsojosi Daiva Buinickaitė.

„Bendravimas su negalią turinčiu žmogumi niekuomet nebus lengvas tol, kol neperlipsime vidinio barjero ir suvoksime, kad visi esame lygūs, nepaisant fizinių ar psichinių skirtumų“ – mintimis dalinosi KNJUC socialinė darbuotoja Rita Eidukevičienė. Anot Eidukevičienės, meilė ateina netikėtai, paliesdama kiekvieną jautrią širdį, o neįgaliesiems bendravimas ir draugystė yra neįkainojamos vertybės. Moteris tikino, jog socialinės pagalbos centruose nėra amžiaus, negalios ar kokio kito cenzo: „Juk nežinome, kokios nelaimės, galinčios pasiglemžti mūsų sveikatą, laukia rytoj ir kokie gims mūsų pačių vaikai, tad privalome padėti vieni kitiems.“ – pokalbį baigė socialinė darbuotoja, paklausdama kiekvieno iš mūsų apie asmeninį santykį su silpnesniais už save.

Publikacijų: 1
Lygis*

Reklamos ir lietuvių filologijos specialistė, nuo mokyklos laikų dirba su socialiniais viešųjų ryšių projektais. Dirbusi "Lietuvos Ryte", "Kauno fone", "5 kanalo" žiniose. Studijų laikais ėmėsi rengti specifinius reportažus apie krepšinį, žirginį sportą, karybą, ekstremalų automobilų sportą, parašiutizmą. Šiuo metu dirba su socialiniais projektais, kurie padeda beglobiams vaikams, gyvūnams, neįgaliesiems.

Komentarai

Draugai ir parteriai: