2010 12 10

Moterų pavardės: tarp tradicijų ir teisių

  Septynerius metus moterys Lietuvoje gali pasirinkti pavardę su galūne “ė” – tokios pavardės neparodo moters šeimyninio statuso. Šiuo metu Lietuvoje užregistruota apie 3,5 tūkst. moterų, kurių pavardės yra be priesagų. Ši pavardžių rašymo forma neprieštarauja lietuvių kalbos gramatikai ir yra leista Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atsižvelgus į dalies Lietuvos gyventojų nuomonę. Šią reformą palaiko tik dalis visuomenės, kiti lieka ištikimi tradicijoms.

Truputis pavardžių rašymo istorijos

Asmens įvardijimas vardu ir pavarde įsigalėjo prieš penkis amžius. Pavyzdžiui viduramžiais moterys iš viso neturėjo pavardžių. Vėlesniais amžiais ištekėjusios moterys būdavo įvardijamos dviem pavardėmis – savo giminės ir vyro. Tik prieš porą šimtų metų atsirado mažybinės mergautinių pavardžių priesagos. Nevedę vyrai raštuose taip pat dažnai vadinami „aičiais“. Jau 1918 metais kalbininkas Jonas Jablonskis iškėlė neultralių pavardžių klausimą. Tuomet jis teigė, jog neištekėjusios moterys turėtų vadintis nepriesaginėmis pavardėmis.

Pasipiktinusieji kreipėsi į valdžią
Prieš metus Seimo valdžią pasiekė keliolikos žinomų visuomenės veikėjų laiškas. Jie siekė, kad Seimas skubiai atšauktų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) priimtą nutarimą, leidusį moterims pasirinkti paprastesnę pavardę. Laiško autoriai pabrėžė tradicinių priesaginių lietuviškų pavardžių unikalumą ir grožį. „Tiktai amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys paniekinamai vadinamos pravardėmis be šių priesagų“, – rašoma laiške. Po šio laiško VLKK grįžo prie moteriškų pavardžių rašymo klausimo, tačiau ankstesnio savo nutarimo nepakeitė. Irena Smetonienė, VLKK pirmininkė, yra sakiusi, kad ankstesnėje komisijoje dirbo daugiau vyresnio amžiaus kalbininkų, todėl nebūtų teisinga teigti, kad ir naujovės atsirado dėl jaunesnių žmonių įtakos.

Pavardė – žmogaus identitetas
Biomedicinos mokslų daktarė Janina Paukštaitė – Kalnienė (mūsų susitarimu vardas ir pavardė pakeisti) paklausta, kodėl pasirinko dvigubą pavardę – atsakė, jog tai jai pasirodė optimaliausias variantas. Anot dviejų vaikų motinos, mergautinė pavardė yra tam tikra vertybė, ji identifikuoja moters kilmę, o vyro pavardė identifikuoja moterį kaip vyro šeimos dalį. Pašnekovė neslepia, jog pavardės pasirinkimui įtakos turėjo ir karjera: „Gyvenant kūrybinį gyvenimą ir ištekant solidžiame amžiuje pakeisti pavardę yra sudėtinga. Mergautine pavarde pasirašydavau autorinius darbus, dėl to nenorėjau jos visiškai atsisakyti.“ Dėl savo pavardės,kuri  parodo šeimyninę padėtį
, moteris diskriminacijos nepatiria: „galbūt todėl, kad ištekėjau trisdešimties, kai buvau baigusi mokslus, turėjau darbo vietą“. Pasak jos, dviguba pavardė iš dalies palengvina dokumentų tvarkymą. „Pasirinkau tokią pavardės formą, kad turėčiau bendrą pavardę su vaikais. Kai vaikai užauga, šeimyninio statuso parodymas nebebūna toks aktualus, pavyzdžiui, skyrybų atveju patogu susigrąžinti mergautinę pavardę. Prieš tai buvusi su dviguba pavarde moteris tokiu atveju nepraranda savo identiteto“ – savo nuomone apie moteriškų pavardžių rašymą dalinasi mokslininkė.

Problemos laužtos iš piršto
„Aš esu prieš sutrumpintas moterų pavardes, bet toleruoju visas kitas pavardžių formas. Pasisakau už tradicines pavardes, nes jos atitinka literatūrinės lietuvių kalbos normas“ – savo nuomonę išsako į šeštą dešimtį įkopęs Jonas Launiūnas (vardas ir pavardė pakeisti). Vyras teigia, jog lietuviškos pavardės, net dvigubos, nėra per ilgos, dėl to jos negali trukdyti tarptautiniam žmonių bendravimui. „Nemanau, jog egzistuoja kažkokia diskriminacija dėl vedybinio statuso parodymo, ieškant darbo ar siekiant karjeros aukštumų. Žmogų vertinu pagal nuopelnus, o ne pagal pavardės ilgį“, – pasakė vyriškis, save pristatęs kaip konservatoriškų pažiūrų atstovą.
Prisiminkime netekėjusias motinas
Internetinė apklausa apie moteriškas pavardes parodė, jog dauguma apklaustųjų mano, jog pavardė yra tik moters pasirinkimo reikalas, tačiau maždaug pusė respondentų pirmenybę teikia tradicijoms. Nemažai apklaustųjų turi tvirtas nuomones apie netekėjusių motinų pavardes: „reikia sekti istorinėmis lietuvių kalbos tradicijomis“, kitokių pažiūrų atstovų taip pat netrūko: „Asmens pavardė gali būti reikšminga, jei ji daro įtaką žmogaus socialiniam statusui, jo padėčiai visuomenėje. Netekėjusios moters pavardė galėtų „užkliūti“ tik senesnių pažiūrų žmonėms, kurie augo kitoje aplinkoje, puoselėjo kitokias tradicijas.“ Kai kurie respondentai į šį klausimą pažvelgė pro šeimos prizmę: „Jei moteris negyvena su vaikelio tėvu, manau, turėtų naudotis mergautine pavarde. Tačiau, jei pora gyvena nesusituokusi, pavardė turėtų būti bendra (nesvarbu vyro ar moters).“ „Jei neutrali motinos pavardė padėtų užkirsti kelią vaiko diskriminacijai, kodėl nepasinaudojus tokia galimybe?“ – vienas apklaustasis paminėjo šio klausimo svarbą vaikui.

Ką mano jauni žmonės?

Penktadalis apklausoje dalyvavusių žmonių vedybinio statuso parodymą gretina su atsakomybe, moters rimtumu, patikimumu ir didesne aplinkinių pagarba. „Vedybinis statusas parodo, kad moteris yra pasiruošusi priimti atsakomybę ne tik už save, tačiau ir už šeimą. Taip pat, tai rodo, kad moteris yra mylima, turi daug gerų ir pasauliui reikalingų savybių, yra patikima ir išmintinga“,  – savo nuomone dalinasi vienas respondentas. Keli apklaustieji, mano, jog šeimyninio statuso nurodymas visuomenei suteikia informaciją, kaip moteris turėtų bendrauti su vyrais. Į šį klausimą vienas liberalių pažiūrų respondentas atsakė taip: „Kai kurioms moterims vedybinio statuso deklaravimas gali suteikti pasitikėjimo savimi ar socialinio saugumo jausmą. Kita vertus, aplinkiniai vyresnę ir dar nevedusią moterį gali traktuoti kaip stereotipinę “senmergę“. Tai ypač būdinga iš esmės konservatoriškoje, nustatytą “vertybių ir normų sistemą” turinčioje Lietuvos visuomenėje. Taigi, moteris turi turėti teisę rinktis savo šeimyninės padėties viešinimo arba ne galimybę.“ Daugiau nei ketvirtadalis apklausoje dalyvavusių žmonių mano, jog šeimyninio statuso parodymas ar neparodymas moterims neduoda ir neatskleidžia beveik nieko.

Publikacijų: 1
Lygis*

Šiuo metu mokausi Vilniaus Žirmūnų gimnazijos dvyliktoje klasėje. Anksčiau mokiausi Tuskulėnų vidurinės mokyklos sustiprintos dailės klasėje, baigiau B. Dvariono muzikos mokyklą, lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą. Laisvalaikiu domiuosi kultūra, ypač teatru. Žurnalistikos studijuoti neplanuoju, tačiau mėgstu rašyti trumpus prozos tekstukus. Turiu savo nuomonę įvairiais socialiniais ir kultūriniais klausimais, nebijau jos parodyti. Iš gyvenimo noriu paimti kuo daugiau, dėl to sudalyvavau šiame projekte.

Komentarai

Draugai ir parteriai: