2011 01 30

Feminizmo ir džentelmeniškumo sankirta: rankos, durys, nešuliai

 Ar turi džentelmenas padėti damai išlipti iš autobuso, jei ji nori įlipti? Internetinis humoras

Mažiau nei prieš šimtą metų dažnas save gerbiantis vyras, tas, kuris norėjo būti vadinamas džentelmenu be kitų savybių turėjo bet kokia proga asistuoti damai. Ši atsilygindama privalėjo gražiai atrodyti ir pritarti protingoms jo mintims. Išsilavinusi, drąsiai mintis reiškianti, savimi pasitinkinti moteris galėjo sukelti nemenką sąmyšį. Šiandien matome, jog vertybės apvirto aukštyn kojom. Moteris įmonės vadovė, parlamento narė ar prezidentė tapo, jei ne įprastu, tai bent jau nestebinančiu reiškiniu. Noras ar įprotis asistuoti damoms išliko. Bet ar dvidešimt pirmajame amžiuje iš tiesų reikalingi XIX a. mandagumo ritualai?

Pirmiausia − žmogiškumas

Vienas iš dažniausiai pastebimų, arba atvirkščiai, nepastebimų mandagumo ritualų yra pasisveikinimas paspaudžiant rankas. Judėjimo „Feministinis frontas“ (FeF) narė Agnė į sveikinimosi formą nekreipia dėmesio ir sako, jog rankas spaudžia jau ne tik vyrai, tačiau ir moterys. Jos kolegei Robertai pasisveikinimas rūpi labiau. „Aš teigiamai nevertinu tokio piliečio, kuris su visais kambaryje buvusiais vyrais pasisveikino spausdamas rankas, o štai kažkodėl su merginom – tik linktelėdamas. Be to, jei rankų spaudėjas būna naujas asmuo kompanijoje, tai paprastai spausdamas rankas jis prisistato ir išgirsta kitų vardus. Įdomiausia, kad vien linktelėdamas, jis nei savo vardą pasako, nei kito žmogaus vardas jam įdomus. Tai yra klaiku“, − pasakoja Roberta. Ji mano, kad geriau būtų susitarti naudoti vieną, visiems priimtiną sveikinimosi būdą.

Pasak Agnės, tokios situacijos kaip praleidimas pro duris ar krepšio panešimas yra ne stereotipų, bet žmogiškumo klausimas. „Mes pernelyg skirstome į moteriška ir vyriška. Mums pradeda neberūpėti, kas yra žmogiška. Elgesio normos vėlgi turi būti „elementarus“ žmogiškumas, o kuo čia dėtas lytiškumas, kalbant apie žmogiškumą, aš nežinau. Nebent vieni labiau žmonės už kitus“, − pritaria jai Roberta. Merginas juokina situacijos, kai siūloma pagalba, akivaizdžiai matant, kad ji nėra reikalinga − vaikinas neša merginos rankinuką, neva taip jai bus lengviau.

Dar viena FeF narė Eglė etiketą regi šiek tiek kitaip. Pasak jos, etiketas ne tik atspindi esamą socialinę tvarką, bet yra ir vienas iš socialinių mechanizmų, ją palaikančių ir stiprinančių. Socialinis moters vaidmuo ir patirtys yra priklausomi nuo vyro galios. Tik tada, kai šis požiūris pasikeis, elementarus mandagumas bus pagrįstas situacijos aktualumu ir abipuse pagalba.

„Vienas labiausiai paplitusių  vaizdinių kodų yra pagrįstas moters ir vyro opozicija. Fizine jėga, galia, racionalumu ir kontrole pasižymintis vyriškumas modeliuojamas kaip priešprieša pasyviai nuolankiam, jausmingam, geidulingam ar sudaiktintam moteriškumui. Taip įprasminama „natūrali“ lyčių hierarchija, lydima moters, kaip nelygiaverčio partnerio, „silpnosios“ lyties vaizdinio, moters-reikalingos „džentelmeniškos globos“, kad ir praleidžiant ją pirmą pro duris, uoliai siūlantis padėti panešti asmeninius daiktus“, − sako ji.

Etiketas turi padėti bendrauti, tačiau ne trukdyti

Etiketo ekspertė,  knygų apie protokolą autorė Živilė Sederevičiūtė − Pačiauskienė nemano, kad etiketas gali mažinti žmogaus vertę ar žeminti moterį. Ji teigia, jog yra atvirkščiai, vertė yra iškeliama, nes yra grindžiamas pagarba.
„Situacija, kai vyrai pasisveikina ištiesdami ranką tik vyrams ir aplenkdami šalia stovinčias moteris iš tiesų yra pas mus įprasta. Lietuvoje vyrai yra auklėjami kaip džentelmenai ir tiki, jog pirmoji ranką tiesti turi moteris. Taigi, tai taip pat parodo, kad dalykinis etiketas susijęs su klasikiniu, grindžiamu pagarba moteriai, kur anot anglų senųjų vadovėlių, tik moteris turi teisę nuspręsti sveikinti su vyriškiu ar ne“, − pasakoja ji. Verslo santykiuose pasisveikinant galioja kiek kitokia taiyklė − pirmasis ranką spaudžia tas, kurio pareigos aukštesnės, nepriklausomai nuo lyties.

Pašnekovė aiškina, jog etiketo taisykles formuoja daugybė veiksnių − kultūra, tradicijos, papročiai, laikmetis, todėl natūralu, kad bendravimo taisyklės kinta. Tačiau jų tikslas visuomet turi būti vienas – padėti žmonėms bendrauti, išvengti nesusipratimų. „Atsisakant elgesio normų kyla kausimas, kada peržengsime kito žmogaus pagarbos ribas: juk tai mes suprantame skirtingai. Etiketas padeda išvengti nesusipratimų, kaip pvz. kas pirmas turi tiesti ranką ir t.t. Tai kaip eismo taisyklių žinojimas kelyje“, − palygina Ž. Sederevičiūtė− Pačiauskienė.

Ji pati į elgesį laikantis etiketo žiūri teigiamai, nors priduria, jog šis neturėtų būti manieringas. „Mano manymu, etiketas turi padėti bendrauti, bet netrukdyti. Tai galioja tiek vyrams, tiek moterims. Vyrų elgesys su moterimis pagal etiketą daro juos džentelmenais, pabrėžia jų vyriškumą. Gali būti, kad kartais pati moteris stato save į lygią padėtį su vyrais, atsisakydama pagarbaus gesto, pvz. įsižeisdama praleista pirmoji pro duris ar pan. Tačiau tai jau ne etiketo, bet požiūrio klausimas“ ,− mano pašnekovė.

Moterims manieringumo nereikia

Lietuvos inovacijų centro projektų konsultantas, Algirdas Davidavičius, anksčiau dirbęs Vyrų krizių centre, teigia, jog bendravimo taisyklės yra perėmusios per daug elementų iš senų laikų. Jis ironizuoja, jog situacija būtų panaši, jei šiais laikais sveikindamiesi pradėtume ypatingai lankstytis ir pradėtume pokalbį nuo Biblijos citatos. Pašnekovas mano, kad pasikeitus moterų statusui asistavimo elementai tapo nebereikalingi. „Moterims to nereikia. Jos yra įgijusios savarankiškumą tose srityse, įskaitant kasdienius susitikimus viešojoj erdvėj, kuriose anksčiau buvo priklausomos nuo vyrų. Turime konstatuoti faktą, kad šis procesas jau yra įvykęs“, − sako jis.

Jis pastebi, jog požiūris į „džentelmeniškumą“ labiausiai priklauso nuo amžiaus − vyresnėms moterims tai tikrai patiktų, o jaunesnės tai laikytų bereikalingu bendravimo atributu.  A. Davidavičius pabrėžia, jog tai priklauso ir nuo situacijos − sėdint prie stalo, moterys galbūt ir lauktų džentelmeniškumo, tačiau darbo kontekste ypatingo asistavimo nereikia. Daugumai tokie veiksmai patiktų tik tuo atveju, jei tai būtų žaidimo ar flirto elementas.
„Moterys kartais gali norėti tokio džentelmeniškumo, tačiau tada joms dera tiesiog pasakyti, kokio jos nori ir kur. Ir mums, vyrams, tada tenka pasipriešinti ir sakyti − aš negaliu perskaityti tavo romantinių fantazijų ir norų. Tu daugmaž pasakyk, ko nori ir aš padarysiu. Atvirumas ir tiesumas yra daug geriau, paprasčiau ir vertingiau socialine prasme“, − sako A. Davidavičius.

„Silpnoji lytis“ − nelygybės atspindys

Sociologijos daktaras Artūras Tereškinas teigia, jog etiketas neturėtų sudaryti didesnių problemų lyčių santykiuose, nes pastarojo galima išmokti. Be to, Lietuvoje itin griežtų etiketo taisyklių, susijusių su moterų ir vyrų santykiais, nėra, todėl kiekvienas turi laisvę improvizuoti. Vis dėlto, po išmoktais mandagumo elementais jis įžvelgia ir grėsmių. Dažnai tai būna nepagarba kitam žmogui: moteriai, kitataučiui ar kitos rasės asmeniui.
„Tokios etiketės, kaip „silpnoji lytis” rodo, kad susiformavusio lyčių etiketo Lietuvoje nėra. Reikia pasakyti ir tai, kad didžioji dauguma moterų visai nesipriešina šiam pavadinimui, nes pačios trokšta būti silpnos ir gyventi gyvenimus už “stiprių vyrų” pečių. Taigi, moterys, kaip ir vyrai, palaiko tradicinę lyčių tvarką, o pavadintos “silpnąja lytimi”, dažnai tik koketiškai šypsosi. Ir tik kai kurios ir kai kurie suvokia, kad tokie pavadinimai – akivaizdus ir lyčių nelygybės, ir įsisenėjusių lyčių problemų atspindys“, − sako A. Tereškinas.

Feministiškas aršumas − mitas

Paskaičius interneto komentarus ar pasiklausius kasdienių pokalbių gali susidaryti įspūdis, jog etiketo ir feminizmo susikirtimuose antrasis dominuoja − kartais teigiama, jog užsienyje moterys pasipiktina, kai vyrai rodo nuo mažens išmoktas taisykles. Pašnekovai tuo abejoja. Kita vertus, A. Davydavičius yra su tuo susidūręs prieš maždaug penkiolika metų studijuodamas užsienyje. „Atidarydavau duris ir vaidindavau gerą berniuką, man sakydavo: ko tu čia dabar taip staipaisi, man to nereikia“, − prisimena jis.

A. Tereškinas mano, jog šios istorijos tėra išsigalvojimai tų, kurie yra nepatenkinti lyčių lygybės politika, bei eskaluodami feminisčių pasisakymus, nesuvokia jų esmės.. Jam nėra tekę susidurti su tokiomis problemomis. Dėstytojas ilgai gyveno JAV, paskui Švedijoje, tačiau ten moterims metro traukinyje užleista vieta ar netyčia atidarytos durys nesusipratimų nesukeldavo. Tokių situacijų tikrumu abejoja ir Agnė iš FeF, teigianti, kad niekada su panašiomis problemomis nesusidūrė. „Tai, kad feministė trenks šluota per galvą, jei praleisi ją pro duris, yra eilinis stereotipas, kaip ir daugelis kitų“,− teigia ji.

Gytis Kapsevičius

 

 

Publikacijų: 2
Lygis **

Antro kurso žurnalistikos studentas. Studijos visai patinka. Tai tiek.

Komentarai

Draugai ir parteriai: