2012 11 20

Aš – buvęs kalinys. Ieškau darbo.

 Susirasti darbą – tai viena didžiausių problemų, su kuria susiduria iš įkalinimo įstaigų išėję žmonės. Vilniaus senamiestyje veikiantis salotų baras „Mano guru” jiems – tarsi šiaudas. Mat čia padavėjais, barmenais ir virėjais daugiausiai dirba buvę kaliniai bei tie, kurie kadaise turėjo priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų.

Akvilė Žaromskytė

Į „Socialinių paramos projektų” įsteigtą „Mano guru” salotinės projektą atėję žmonės gali jame dalyvauti pusę metų. Tiesa, kartais, kai žmogus dar nėra pasiruošęs išeiti iš projekto, kai dar nėra stabiliai atsistojęs ant kojų ar galbūt ir pačiai kavinei reikalingi darbuotojai, salotinėje projekto dalyviams suteikiama galimybė čia padirbėti ir ilgiau.

Tiesa, net ir šioje įstaigoje, kuri mielai priima iš naujo į gyvenimą besikabinančius žmonės, pradžia jiems nebūna lengva. Salotų baro vadovė Reda Sutkuvienė pasakoja, kad dirbti buvę kaliniai dažnai nesugeba – jiems trūksta įgūdžių, patirties ir suvokimo, kas tai yra darbiniai santykiai. Kalėję už vagystes dar sunkiau suvokia, kad pinigus galima legaliai užsidirbti, o ne vogti. R.Sutkuvienė prisiminė ir istoriją, kaip vienas iš jos buvusių darbuotojų, vogęs nuo trylikos metų ir kelis kartus už tai patekęs į kalėjimą, būdamas dvidešimt kelerių metų atėjo į „Mano guru”. Iš pradžių jis dirbo nenoriai, bet po kelių mėnesių jau pasakojo, kad jam maloniausia, jog šiuo metu būdamas namuose gali sėdėti nusisukęs nugara į duris. „Ankščiau sėdėdavau tik atsisukęs į duris, nes visą laiką laukdavau, kol atsidarys durys, manęs ateis pasiimti ir reiks bėgti pro balkoną”, – buvusio savo darbuotojo mintis atpasakoja R.Sutkuvienė.

Svarbiausia – išmokti dirbti

Salotinėje „Mano guru” virėju dirbantis buvęs kalinys Ilja patvirtina savo vadovės žodžius. Jo teigimu, išėjus į laisvę reikia mokytis ne tik praktinių, bet ir teorinių įgūdžių, suprasti kaip reikia bendrauti darbe.

„Tas pats bendravimas kitoks [nei kalėjime – aut.]: ta subkultūra daro įtaką kažkiek. Darbe reikia žinoti ką galima sakyti, ko negalima. Kažką tau pasako, pavyzdžiui, direktorius, viršininkas – turi daryti viską. O kalėjime taip nėra. Gali pasiųsti ir viskas tą kalėjimo prižiūrėtoją. Jeigu teoriškai nežinai [kaip reikia dirbti -aut.], tai sunku integruotis. Turi nors žinoti kaip turi būt”,- teigia virėjas.

Pasakodamas, kuo skiriasi gyvenimas kalėjime ir laisvėje Ilja pasako: „Ten kitas pasaulis visai. Čia tas pats kaip Mauglį atvesk į miestą ir va – gyvenk”.

„Socialiniųose paramos projektuose” su buvusiais kaliniais dirbantis tikslinės grupės ekspertas Vitalijus Maslovas patvirtina salotinės vadovės R.Sutkuvienės žodžius, sakydamas, jog daugumos išėjusių iš įkalinimo įstaigų gyvenimo būdas jau yra susiformavęs ir jie patys to pakeisti negali. V. Maslovo teigimu, socialiniai projektai padeda atrasti žmones, kurie dar nėra visiškai nusivylę savimi, dar turi lašelį atsakomybės, kurį nori auginti ir tobulinti. Tokie žmonės ieško pagalbos ir sugeba ją priimti. Ir R. Sutkuvinė, ir V. Maslovas pasakoja, kad buvusiems kaliniams labai svarbu išmokti dirbti. „Bet su jais reikia dirbti, juos reikia mokyti, jiems reikia paskatinimo, pagyrimo”, -sako R. Sutkuvienė.

Išėję į laisvę neplanuoja sakyti, kad yra buvę kaliniai

Buvę kaliniai Tomas (vardas pašnekovo prašymu pakeistas) ir Ilja pasakoja, kad daugelį darbdavių atbaido jų gyvenimo aprašyme įrašyta eilutė apie teistumą ir kalėjimą. R. Sutkuvienės, kuri nuolat bendrauja su darbo ieškančiais buvusiais kaliniais, teigimu, dauguma darbdavių geriau pasirenka niekada nenusikaltusį asmenį. Kai kurių pasirinkimą lemia galimybė samdyti daugiau patirties turinčius žmones. Buvęs kalinys Tomas prideda, kad kiti tiesiog bijo nudegti, bijo, būti apvogti.

Tačiau R.Sutkuvienė, paklausta ar buvo nusivylimų dirbant su grįžusiais iš įkalinimo įstaigų žmonėmis, nė negalvojusi atsakė: „Nebuvo. Tikrai nebuvo.” Žmonės, kurie nori dirbti, kurie nori keistis, turi motyvaciją pasukti savo gyvenimą kita linkme, nenuvilia. R.Sutkuvienė pastebi, kad didžiausią motyvaciją dirbti buvusiems kaliniams suteikia noras pačiam sau įrodyti, kad gali pasikeisti.

Tomas, už vagystes ir finansinius nusikaltimus kalėjęs Lietuvoje ir Portugalijoje, pasakoja, jog šiuo metu kaip tik ieškosi darbo ir planuoja studijuoti turizmo ir viešbučių administravimą vienoje Vilniaus kolegijų. Ieškodamas darbo jis nemini, jog sėdėjo kalėjime.

„Man trisdešimt metų, o darbo patirties turiu tik trejus metus. Į CV rašau, kad visą tą laiką dirbau užsienyje, statybose. Čia turbūt seni įpročiai išlenda ir šiek tiek pasukčiauju”, -išduoda pašnekovas. Jis teigia, jog į CV įrašius, kad sėdėjai kalėjime, darbo susirasti praktiškai neliktų prošvaisčių.

„Matyt jie [darbdaviai – aut.] bijo, kad apvogsi, arba gavęs atlyginimą dingsi ir nebeišeisi į darbą”, -kalba Tomas. Tomas priduria, kad praktiškai visi jo pažįstami buvę kalinai naudojasi Sodros suteikiama galimybe neatskleisti būsimiems darbdaviams, kad buvo įkalinti.

Nors šiuo metu dirba salotų bare, Ilja taip pat teigia, jog ateityje ieškodamasis kito darbo į savo gyvenimo aprašymą nerašys, kad kalėjo. O kalėjo jis net keletą kartų už vagystes. Jis pasakoja, kad sunkiausia pasikeisti ir pradėti gyventi dorai yra dėl visuomenės ir teisėsaugos požiūrio į buvusius kalinius – ankščiau teistas, tai jau gali daryti naujus nusikaltimus.

Valstybė veikia vangiai

R.Sutkuvienė ir V.Maslovas pastebi, kad didžiausia problema – valstybinių institucijų vangumas prisidedant prie buvusių kalinių integracijos. „Valstybės lėšos skiriamos kalinių išlaikymui. Tiek sudėta, tai turėtų būti ir rezervas padėti išėjus, suteikti kažkokią pagalbą, kuri atsipirktų, ji būtų naudinga”, -sako R.Sutkuvienė.

V.Maslovas jai antrina sakydamas, kad jei valstybė investuotų į kalinius, vėliau už juos mokėti reikėtų mažiau, o nepadėdami tokiems žmonėms ateiti į visuomenę, kenkiame patys sau. Nes nesusiradę darbo jie ne tik gali grįžti atgal į kalėjimą ir gyventi už mokesčių mokėtojų pinigus, bet dar ir kenkti kitiems. V.Maslovas nurodo, jog yra paskaičiuota, kad vienas nusikaltėlis, tarkim vagis, vykdydamas neteisėtą veiklą, į savo gyvenimo būdą įtraukia mažiausiai porą šimtų žmonių: savo šeimos narius, vaikus, draugus, tuos, kuriuos apvagia, jų artimuosius, tuos, kuriems parduoda pavogtus daiktus ir taip toliau. Nebūtinai visus įtraukia fiziškai, paskatina užsiimti tuo pačiu ar parodo pavyzdį, bet dažnai psichologiškai nuskriaudžia savo artimuosius, juos kankina, atima ramybę ir saugumo jausmą.

Nors salotų baras „Mano guru” tampa bene pirmuoju buvusių kalinių laipteliu į naują gyvenimą, neaišku, kiek ilgai jis gyvuos. Ankščiau salotų baro vykdomai programai buvo skiriama daugiau lėšų, o dabar jų trūksta. Projekto organizatoriai baiminasi nesugebėsiantys suteiki tinkamos motyvacijos, nes pinigai šiems žmonėms tikrai labai svarbūs. V.Maslovas ir R.Sutkuvienė pabrėžia, kad žmonėms, norintiems pradėti gyventi iš naujo, reikalingos bent minimalios pajamos fiziologinių poreikių patenkinimui: stogui virš galvos, maistui, drabužiams.

Plačiau žiūrėkite: http://www.youtube.com/watch?v=vKJmdJiaH6I&feature=g-upl

Šis straipsnis  buvo parengtas įgyvendinant  Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamą projektą „Demokratijos adresas – žurnalistika“. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Publikacijų: 5
Lygis *


Komentarai

Draugai ir parteriai: