2015 02 18

Akvilės savanoriavimo Sicilijoje pasaka- nerašytos taisyklės ir Itališkas gyvenimo tempas

Mūsų savanorė Akvilė šiuo metu atlieka EST Sicilijoje. Savo pirmuoju laišku ji pasakoja pirmosios savaitės potyrius, priprantant prie siaurų italijos gatvelių. 

800px-Catania-Etna-Sicilia-Italy-Castielli_CC0_HQ1Neretai pasakose didžiausi nuotykiai prasideda laikrodžiui išmušus vidurnaktį. Kaip tik tokiu mistiniu laiku prasidėjo ir mano nuotykis: Kataniją pasiekiau prieš savaitę laikrodžiui išmušus dvyliką. Leidžiu sau tikėti, jog tie laikrodžio dūžiai ne tik privers susigrumti su visose pasakose neišvengiamomis problemomis, bet ir atves iki laimingos pabaigos, kur visi gyvens ilgai ir laimingai.

Pirmoji mano savanorystės Sicilijoje savaitė buvo išties įspūdinga ir turtinga nauja patirtimi. Apsigyvenau pačiame miesto senamiestyje. Kitoje gatvės pusėje puikuojasi viena seniausių miesto pilių. Siauros gatvelės, grįstos akmenimis, langai, pravertomis langinėmis, kur ne kur iš uždarų mažų kiemelių kyšančios palmių viršūnės, žuvies, daržovių ir kitų produktų turgūs skersgatviuose ir aikštėse, aplinkui greitakalbe čiauškantys ir aktyviai gestikuoliujantys žmonės: viskas kaip iš paveikslėlių, kuriais iliustruojama Italija. O ką jau kalbėti apie ugnikalnį, kurį gali matyti kyšantį virš namų stogų eidamas viena pagrindinių miesto gatvių.

Bet kuriuo atveju, teko susidurti ir su vienu kitu sunkumu. Tarkime, italų kalba. Visa mano savaitė daugiausia buvo skirta būtent kalbos mokymuisi, nes, o vargeli (!), čia italų kalba kone gyvybiškai svarbi. Laimei Arci Catania (organizacija, kurioje savanoriauju), organizuoja italų kalbos kursus imigrantams, taigi, greta pamokų, kurias man suteikia savanorystės programa, aš turėjau galimybę papildomas keturias valandas praleisti su grupe žmonių, kaip ir aš norinčių kuo greičiau išmokti čiauškėti itališkai. Maža to, pašniukštinėjusi organizacijos bibliotekoje išsitraukiau seną gerą „Hario Poterio ir Paslapčių kambario“ tomą. Taigi, kalbos mokymosi atžvilgiu, savaitė buvo ganėtinai intensyvi.

Tačiau kur kas didesne problema man pasirodė net ne italų kalba, o įstatymai ir oficialios taisyklės. Susidaro įspūdis, kad čia viskas egzistuoja tik popieriuje. Tarkime, kelių eismo taisyklė čia tik viena: „Elkis taip, kaip patogiau tau, o jei vairuoji – daug ir intensyviai pypsėk.“ Policijos gatvėse knibžtėte knibžda, bet žmonės, jei tik nori, vaikšto nors ir vidury gatvės, o perėjos ir eismo juostos baltuoja tik tam, kad baltuotų nurodydamos, jog jums po kojomis – gatvė. Net jei bandai elgtis pagal taisykles, į tave ne tik žiūri kreivai (ir pėstieji, ir vairuotojai), bet kelionė iš taško A į tašką B gali trukti amžinybę.

Arci Catania dirba žmogaus teisų lauke, daugiausiai dėmesio skirdama migrantams ir pabėgėliams. Pirmąją savo savaitę organizacijoje daugiausia dėmesio skyriau susipažinimui su organizacijos struktūra ir vykdomomis veiklomis. Po truputėlį įsiliedama į Arci Catania kasdienybę pradedu atrasti ir savo vietą organizacijoje. Jau pradėjau planuoti, kokius darbus nudirbsiu, kokius renginius suorganizuosiu ir apie ką straipsnius parašysiu.

Taigi, prieš savaitę, lygiai vidurnaktį tarp penktadienio ir šeštadienio, prasidėjęs mano nuotykis po truputėlį įgauna pagreitį. Pirmieji įspūdžiai tampa miela kasdienybe, o rūke paskendę socialinių problemų sprendimai – naujais tikslais. Šiandieną ir pati jaučiuosi kaip ta Etna iškišusi savo garuojantį viršugalvį virš namų stogų: rami, užtikrinta, bet viduje pilna gyvybės ir energijos.

Un caro saluti a tutti!

Serasmus+logo_micicilijoje Akvilė savanoriaus iki gruodžio. Tokią galimybę ji gavo kaip aktyvi Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektų dalyvė. Nuo vasario  Lietuvoje taip pat darbuojasi 4 savanoriai iš Ispanijos bei Italijos. Jie talkina instituto žmogaus teisių ugdymo, media4change ir „Socialinio taksi“ programoms.

Komentarai

Draugai ir parteriai: