2013 05 29

Nurėžtos pašalpos nedarbo nesumažins

Sunkūs laikai atėjo bedarbiams. Pagal nuo vasaros pradžios įsigaliosiančią naują tvarką, ilgalaikiai bedarbiai po metų neteks dalies bedarbio pašalpos ir ji kiekvienais nedarbo metais tik mažės. Nors ekspertai tokią tvarką vertina skeptiškai, ministerija įtikinėja tik tokomios priemonėmis galinti priversti žmones dirbti, o ne gyveni iš pašalpų.

Živilė Aleksandravičiūtė, Ieva Augytė, Olga Sadovskaja

Daugiau nei metai be darbo

Klaipėdietė Monika (vardas pakeistas – aut.past.) – 53-ejų nerūkanti, negerianti, ryžtinga, darbšti, užsispyrusi ir puikiai atrodanti moteris. Tačiau net ir tokios savybės jai negelbsti. Jau daugiau nei metus moteris nesusiranda darbo. Nors Monika reguliariai lankosi Darbo biržoje, tačiau nesulaukia nei darbo pasiūlymų, nei persikvalifikavimo galimybių.

„Kaip ir kiekvienam, norisi geresnio darbo. Puikiai moku anglų kalbą – kelis metus dirbau užsienyje, su mielu noru dirbčiau virėja, juk namuose prie puodų praleidžiu šitiek laiko. Sutikčiau dirbti ir valytoja, man nėra gėda valyti grindis“, – šypsosi Monika.

Klaipėdos Darbo biržos darbuotojų Monika teiravosi įvairių perkvalifikavimo kursų. Moteris teigė net sumokėsianti už juos, jei tik kursų baigimas garantuos darbo vietą. Tačiau, sako, jai turintys padėti susirasti darbo vietą specialistai it kirviu nukirsdavo – persikvalfikavimui jos amžius nėra tinkamas, esą kursus gali lankyti tik asmenys iki 29-erių metų.

Klaipėdos teritorinės Darbo biržos užimtumo rėmimo skyriaus vedėja Daiva Onaitienė sako, kad perkvalifikavimo kursams pirmumo teisė visada skiriama jaunimui, tačiau visi norintys tikrai turi galimybes keisti kvalifikaciją. Kursai skiriami pagal trišales sutartis tarp darbdavio, darbuotojo ir Darbo biržos, dvišales sutartis, gali būti skiriamas ir profesinis mokymas ir visa tai yra finansuojama valstybės.

Tačiau bedarbė Monika pasakoja, kad jai kas mėnesį tebuvo pateikiamos anketos, kurias ji turėdavo pildyti – nurodyti į kokias įstaigas kreipėsi ieškodama darbo ir kodėl jos nepriėmė. Moteris rankų sudėjusi nesėdėjo. Nors neturi kompiuterio, darbo ieškojo per skelbimus laikraštyje ir mieste, tačiau pastangos nedavė jokių rezultatų.

 

5 litai dienai

Monikos islaidosŠiuo metu Monika gyvena dviejų kambarių bute su vyru ir mama, kuri serga Parkinsono liga, tad jai būtina priežiūra. Monikos vyras taip pat bedarbis. Visa šeima kas mėnesį gauna 1700 Lt, tad maistui gali skirti apie 450 litų, po 150 litų vienam žmogui. „Kavines, kiną ar panašias pramogas esu jau seniai pamiršusi. Trims dienoms išsiverdame sriubos, įvairių košių. Mėsą valgome tik kartą per mėnesį, tuomet leidžiame sau pasidaryti guliašą ar kotletukus“, – pasakoja moteris. Higienai, švarai palaikyti per mėnesį visi išleidžia apie 100 litų. Šeima gyvena mamos bute, kuri, kaip pensininkė, gauna šildymo kompensaciją, taigi už šildymą reikia mokėti perpus pigiau. Monika nė nenumano, kaip abiems su vyru reikėtų išgyventi tik iš bedarbių pašalpų.

 

Kova su nedarbu

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia norinti padėti tokiems ilgalaikiams bedarbiams kaip Monika. Jau po metų ministerija siūlo proporcingai mažinti socialines pašalpas tiems, kurie per metus laiko nepradės dirbti. Praėjus metams, bedarbiui pašalpa sumažės penktadaliu, po poros metų – trečdaliu, o po trejų metų  – 40-ia procentų, o po penkerių bedarbystės metų – per pusę. Šiuo metu Klaipėdos Darbo biržos duomenimis,  socialinio draudimo išmokos dydis bedarbiams priklauso nuo to, pagal kokį straipsnį jie buvo atleisti iš darbo, jų darbo stažo, gauto atlyginimo ir t.t. Paprastai bedarbiui pašalpa skiriama nuo 350 Lt iki 650 Lt.

Tačiau pašalpos išmokėjimą įdarbinimo specialistai gali stabdyti, jei bedarbis atsisakė siūlomo darbo, be jokių rimtų priežasčių nusprendė nedalyvauti individualiame užimtumo veiklos plane, laiku neatvyko į darbo biržą arba atsisakė teritorinės darbo biržos siūlomo sveikatos patikrinimo.

 

cekis

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Angelės Bajorienės teigimu, tokiomis griežtomis priemonėmis siekiama užtikrinti efektyvų ir tikslingą piniginės paramos panaudojimą. „Siekiame stiprinti bendruomenių ir savivaldos dalyvavimą šiame procese. Labiausiai norime, kad žmonės pajamas gautų iš darbo, ne iš pašalpų“, – teigia Bajorienė. “Žmonės mieliau rinkdavosi pašalpą negu darbą. Aišku, ne visi“.

Viceministrės teigimu, šiuo siūlymu siekiama ne sutaupyti, o skatinti žmones dirbti ir ieškotis darbo. Esą bedarbio pašalpa taps pinigine paskata, o ne pragyvenimo šaltiniu. Jei žmogus per metus susiras darbą ir išdirbs bent jau pusę metų, pirmus šešis mėnesius jam vis dar bus mokama pusė anksčiau gautos socialinės paramos.

 

            Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė suskaičiavo, kad gaunančių socialines pašalpas skaičius ir išlaidos krizės laikotarpiu itin išaugo – nuo 37 tūkst. iki 600 tūkst. litų per ketverius metus. Pernai pašalpų gavėjams iš valstybės biudžeto išmokėta 221,9 mln. litų. Šiuo metu Lietuvoje nedirba daugaiu nei 230 tūkst. gyventojų, 70 tūkst.  iš jų yra ilgalaikiai bedarbiai. Darbo biržos duomenimis, praėjusiais metais vienas bedarbis vidutiniškai nedirbo beveik aštuonis mėnesius per metus.

 

Betikslis kelias

Ministerijos norus griauna ekspertų skepticizmas. Socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka mano, kad įstatymo pataisa nepadės integruoti žmonių į darbo rinką, nes darbo vietų trūksta, o darbo jėgos yra per daug. „Jeigu nėra darbo vietų, ką norime, tą galime daryti su tuo bedarbiu, bet jis vis tiek nedirbs, nes jam tiesiog nėra kur dirbti”, – kalba R.Lazutka. Sociologas neneigia, kad yra tokių žmonių, kuriems siūlomas darbas, bet jie atsisako dirbti, tačiau, jo nuomone, tokių žmonių naujasis įstatymas tikrai nepaskatins įsilieti į darbo rinką.

Finansų analitikai nesutaria, ar ministerija pasuko teisingu keliu. Vieni analitikai pabrėžia darbo rinkos būklės svarbą ir pritaria naująjai tvarkai. „Ji sukuria papildomą ekonominę motyvaciją ką nors daryti. Kai žmogus nedirba trejus metus, kyla didelis pavojus, kad jis gali prarasti kvalifikaciją, norą ir įgūdžius dirbti. O vėliau ir norint sugrįžti į darbo rinką, gali būti labai sunku“, – įsitikinęs SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda,.

Nedarbo lygis Lietuvoje

 „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis irgi laimina įstatymo pataisas, tačiau, anot jo, pagrindinis klausimas turėtų kilti dėl protingo laiko tarpo, po kurio būtų galima pradėti mažinti socialines pašalpas, nustatymo. N. Mačiulis išskiria egzistuojantį atotrūkį tarp ieškomų darbuotojų ir ieškančių darbo asmenų – retai norima įdarbinti tokios kvalifikacijos darbuotojus, kuriuos siūlo Darbo biržą. „Reikia tobulinti perkvalifikavimo programas. Geriausia perkvalifikavimo programas įgyvendinti reikėtų ne Darbo biržose, ne mokymo centruose, bet suteikti valstybės ar savivaldybės institucijų bei kitų trečiųjų asmenų finansinę paramą  įmonėms, kurios prisiima darbuotojus ir apmoko darbo vietoje“, – teigia ekspertas.

G. Nausėda svarsto, kad viena įstatymo pataisa nedarbo problemos iš esmės nesumažins. Anot jo, reikia reikia spręsti jaunimo nedarbo problemą, didinti jo užimtumą, kelti atlyginimus. „Tokiu būdu reikia prisivilioti norinčius ir galinčius dirbti žmones“, – siūlo G. Nausėda. 

Tačiau platūs ministerijos užmojai visiškai neįtikina „Danske Bank“ finansų analitikės Violetos Klyvienės „Yra einama betiksliu keliu“, – teigia analitikė. Jos nuomone, reikėtų susirūpinti, kodėl netenkama darbo, o ne mažinti paramą, nes pati sistema visiškai neskatina integruotis į darbo rinką ir susirasti darbo. Anot V. Klyvienės, žmonių skatinimas dirbti turėtų būti susijęs su naujų darbo vietų kūrimu. „Taip pat reikalinga ir griežtesnė nelegalaus darbo kontrolė“,– įsitikinusi V. Klyienė. Tos pačios nuomonės ir R. Lazutka. „Pasaulyje nebūtų nedarbo problemos, jeigu pašalpų sumažinimas tai išspręstų. Ši problema – ne socialinės paramos klausimas, o ekonominės politikos”. R. Lazutkos teigimu, su bedarbiais reikia dirbti, mokyti juos elementarių buities dalykų, padėti pasikeisti profesiją ir prisitaikyti prie rinkos.

 

Išrankumas stebina

Vis dėlto ministerijos ekspertų vertinimai neįtikina. Pasak Piniginės paramos skyriaus vedėjos Svetlanos Kulpinos, praėjusiais metais 36 procentai pašalpų gavėjų gavo darbą. “Mes matome, kad žmonės, kurie nori dirbti, pakankamai greitai integruojasi. Darbo vietų po truputėlį daugėja, ateina pavasaris, vasara,” – viltingai nuteikia S. Kulpina.

            Viceministrė įsitikinusi, kad šiandien Darbo birža siūlo įvairiausių perkvalifikavimo programų, kuriomis galėtų pasinaudoti ir geresnio darbo nei valytojos trokštanti Monika. Viceministrei darbuotojų „išrankumas“ atrodo keistas. „Kiekvienam turbūt norisi, jeigu turėjai išsilavinimą, dirbti pagal jį, bet jei susidarė tokios aplinkybės, laikinai turbūt galima dirbti bet ką. Aš taip mąstau pati“.

            Monika, kuri mielai krautųsi lagaminus ir darbo ieškotų užsienyje, tačiau negali palikti mamos, mąsto kiek kitaip nei viceministrė: „Kur dirbti, jeigu darbo nėra? O tokiu pašalpų karpymu patys ir varo žmones iš Lietuvos. Ir taip iš tų pašalpų išgyventi neįmanoma, o jei dar sumažins, tai neįsivaizduoju kas bus.”

 

DEF flag-logoeac-YOUTH_LTŠis straipsnis  buvo parengtas įgyvendinant  Europos Komisijos programos “Veiklus jaunimas” finansuojamą projektą “Demokratijos kodas”. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Publikacijų: 2
Lygis

Šiuo metu Klaipėdos universiteto studentė ir laidos "Universitetai.lt" reporterė.

Komentarai

Draugai ir parteriai: