2011 06 27

„Buvęs kalinys, o dar ir narkomanas”. Praeitis ar etiketė visam gyvenimui?

„Man užteko pasakyti, kad esu teistas. Darbo biržos darbuotoja žadėjo paskambinti – to skambučio jau ketvirti metai laukiu“,- pasakojo prieš mėnesį jau penktą kartą iš įkalinimo įstaigos grįžęs Jonas, nenorėjęs viešinti savo pavardės.Panašiai gyvena ir  kiti bausmę atlikę asmenys. Juos pamiršta ne tik darbo biržos. Ignoruoja šeimos, net jų nuosavi vaikai. O dar prisidedame ir mes. Sukame akis į šoną, tik išgirdę apie jų praeitį. Teisiame jau anksčiau teistus, nors ir jų, ir savo labui turėtume padėti. O gal ne – juk ne už gerus darbus žmogus atliko laisvės atėmimo bausmę?Buvęs kalinys, o dar ir narkomanas” – ne vieną kartą iš vos pažįstamų žmonių Jonui adresuota jį žeidžianti frazė.

 Dalia Kavaliauskaitė

Susiprato tik sulaukęs keturiasdešimties 

Mėnesį laiko laisvėje gyvenantis Jonas dalinosi savo patirtimi. Prieš ketverius metus, tiesa, nebe pirmą kartą, į kalėjimą vyras pateko dėl narkotikų. Atlikdamas bausmę Jonas atrado Dievą, kuris, pasak jo, labai padeda išgyventi kalėjime, o ypač laisvėje. Čia problemų kur kas daugiau. Tikino jau pripratęs prie žmonių abejingumo arba paniekos tokiems kaip jis, tačiau buvo matyti, kad tai dar vis žeidžia ir skaudina žmogų. „Esu buvęs kalinys ir narkomanas“,- savo padėtį įvardino pašnekovas.  Vienintelis Jono ramstis – šeima. Jis džiaugiasi ateinančiu dukters gimtadieniu, brolio apsilankymais, parama. Artimieji jo nepaliko, tai jam tapo paskata keisti savo gyvenimą.

Tik sulaukęs keturiasdešimties metų Jonas susivokė, kad reikia pradėti gyventi ne tik šia diena, mąstyti ir apie kitus. „Ką mano vaikai anūkams pasakys? Kad senelis Lukiškėse ar Pravieniškėse sėdi? Nenoriu aš to.“

Iš pasakojimų apie žiaurias sąlygas laisvės atėmimo vietose, smurtą tarp pačių įkalintųjų, prižiūrėtojų skiriamas fizines bausmes už nusižengimus kalėjimo tvarkai, buvo galima suvokti, kad kiekvieno įkalintojo didžiausia svajonė – laisvė. Ne visi laisve naudotis moka, tačiau nuoširdus Jono noras gyventi dorai, dirbti, gražūs ateities planai apie keliones ir valia paneigia įsitvirtinusią nuomonę, kad buvę įkalinti asmenys visiems laikams ir liks nusikaltėliai, narkomanai – žmonės, pajuodusiais paakiais, bet kokia kaina siekiantys dozės.

„Nusikalstamumas pats sunaikins save“,- komunistinio režimo ideologo F.E. Dzeržinskio žodžiais įsitikinęs Jonas. Nežinia, ar taip ir bus, jei nieko nedarysime.

Tvirtai siekiantis gražios ateities, Jonas žadėjo susitikti po kiek laiko ir papasakoti, kaip jam seksis. „Ir žinau, kad pasakysiu- mano gyvenimas puikus.“

Interviu su Jonu audio įrašą galite rasti čia.  

  Parama ir pripažinimas gelbsti nuo gatvės gyvenimo

Jonas – tik vienas laisvės atėmimo bausmę atlikusių nuteistųjų, gyvenančių tokiomis mintimis. Tokių yra ir daugiau. Jiems reikia ne tik šeimos, bet ir visų aplinkinių paramos. Viena organizacija, kur ji suteikiama – „Tėvo namai“. Tai – organizacija, bandanti integruoti iš įkalinimo įstaigų grįžusiuosius į visuomenę, suteikti reikiamą socialinę pagalbą, o viena pagrindinių šių laikinų namų taisyklių – atsisakyti ir nevartoti jokių psichotropinių medžiagų. Čia įrengtos ir kelios darbo vietos – kalvė, kurioje pagal užsakymus dirbantis „Tėvo namų“ narys užsidirba pragyvenimui, automobilių taisykla, kuri padeda išgyventi dar vienam bendruomenės nariui. „Gerai, kad yra „Tėvo namai“. Kitaip ir vėl lauktų gyvenimas už bėgių arba kalėjimas“,- mintimis dalinosi po darbų kaip į namus grįžę vyrai.

Ne kartą bendruomenės narių vartota sąvoka „už bėgių“ turi ne tik lokalią (organizacijos pastatai įsikūrę vietoje, į  kurią norint patekti, tenka pereiti seno geležinkelio bėgius), bet ir prasminę reikšmę. Kitapus bėgių kitas pasaulis. Ten – gatvės pagundos, aplinkinių pyktis ir panieka.

Gyvenimo laisvėje suvokimą laisvės atėmimo bausmę atlikusiems asmenims formuoja ne tik organizacijos, bendruomenės, buvusių kalinių socialinei integracijai skirtos institucijos, bet ir kiekvienas iš mūsų. „Didžiausia šventė jiems  – bausmes jau atlikusiems, bet dar vis moraliai silpniems žmonėms – pripažinimas darbo vietoje, geri santykiai su bendradarbiais. Tuomet jie švyti, bando kabintis į gyvenimą, nebelieka ir noro nusikalsti“,- kalbėjo „Tėvo namų“ bendruomenės prezidentas V.Vaitkevičius.

Visgi rizika išlieka

Net nepagalvotum, kad kalbantis taisyklinga kalba šviesaus veido 50-60 metų vyras – žmogus, atlikęs laisvės atėmimo bausmę. Kaip vėliau paaiškėjo, pašnekovas Vytautas bausmę atliko už sukčiavimus.  Bendrininkai padirbdavo asmens dokumentus, nuveždavo vyrą į tam tikrą parduotuvę, o šis turėjo pirkti įvairias technikos prekes kito (suklastotuose dokumentuose nurodyto) asmens vardu. Nenorom prisipažino, kad į šį verslą įtraukė ir savo žentą. Įdomi detalė – visą istoriją Vytautas pasakojo su šypsena, kartais ir nusijuokdamas. Gal šitaip žmogui lengviau kalbėti apie praeities klaidas? Vargu, nes neslėpdamas tikino, kad taip pat elgtųsi ir dabar, grįžęs iš įkalinimo vietos. Vyras net bandė susisiekti su buvusiais nusikaltimų bendrininkais, tačiau jų neberado. Taigi kol kas, vyro tikinimu, pelningu verslu neužsiima, o ieškosi paprasto darbo.

Ar darbdavys ir visuomenė gali pasitikėti iš įkalinimo vietų grįžusiais, jei žinomos ir tokios istorijos? Juk joks darbdavys nenorėtų savo įstaigoje kentėti apgaulės ar vagysčių, joks žmogus nenorėtų turėti vagies, žmogžudžio ar apgaviko kaimyno, kuris net negalvoja keistis. Geranoriškumas ir iš įkalinimo vietų grįžusių ar priklausomybę besigydančių asmenų pripažinimas visaverčiais visuomenės nariais dar ne viskas, norint tinkamai juos integruoti į visuomenę ir saugiai gyventi.

Kalbintas Vytautas aiškiai pasakė, jog keistis nemato prasmės. Ir ne vienas Vytautas tokios nuomonės – yra ir daugiau panašaus likimo žmonių, kurie mąsto taip pat. Tokio kaip Vytauto požiūrio žmonės turėtų sulaukti atitinkamos psichologinės paramos, motyvavimo, skatinimo, taikant specialiai parengtas programas. Kol kas nei pakankamai lėšų, nei laiko padėti iš įkalinimo įstaigos grįžusiam, priklausomybės norinčiam atsisakyti ar kitokiam socialiai pažeidžiamam žmogui neskiriama.

Dažna nusikaltimų priežastis – priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų

 Jaunuolių svaiginimasis yra visiems žinoma problema. Alkoholio įsigyti privačiuose kioskuose, o kartais ir didžiuosiuose prekybos centruose gali ir nepilnamečiai. Narkotikų gauti taip pat nėra sunku.

Beveik visus kalbintus pašnekovus į nusikalstamą veiklą pastūmėjo nuo priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų.

Andrėjus – septynerius metus už grotų dėl vagysčių praleidęs žmogus, dabar jau turintis darbą ir tikslą toliau dorai gyventi. Paklaustas, kodėl pradėjo vogti, tuojau pat atsakė: „Aš iš alkoholikų šeimos. O dar narkotikus vartoti pradėjau.” Vyras atvirai pasakojo, kad nuo pat vaikystės nežinojo, kas yra saugumas namuose, pasitikėjimas šeima ar meilė artimui. „Tokia buvo mano aplinka”,- lyg teisindamasis kalbėjo Andrėjus. Nuo trylikos metų pradėjęs vartoti narkotikus, jau aštuoniolikos jaunuolis pateko į pataisos namus. Kaip pats pasakojo, pavogęs ir pardavęs mašinos magnetofoną, galėjo nusipirkti dozę. Už vagystę porai mėnesių pirmąjį kartą ir sėdo.

Keista, bet pataisos namuose, kaip tvirtino pašnekovas, jis ir toliau vartojo. Paklaustas, kaip narkotikai atsiduria įkalinimo įstaigose, vyras tik nusišypsojo ir tylėdamas bandė išvengti atsakymo. Buvo galima suprasti, kad įkalinimo įstaigose narkotikai iki šiol tebeegzistuoja.

Kalbintas Vilniaus miesto antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatas Algirdas Gurauskas nė kiek nenustebo paklaustas, iš kur narkotikai atsiranda įkalinimo įstaigose: „Vadinamieji arkliai parūpina. Kalėjimo ar pataisos namų prižiūrėtojai. Tokia sistema. Tik kalėjime narkotikai brangesni nei laisvėje, todėl ten labiau gerbiami pinigingesni”.

Išėjęs iš įkalinimo įstaigos priklausomas nuo narkotikų žmogus ir vėl pasineria į vagysčių, sukčiavimų, plėšimų ar žmogžudysčių liūną dėl dar vienos, eilinės dozės. Būtent šitaip buvo ir kalbintajam Andrėjui.

Nei laisvė, nei įkalinimas nepadėjo vyrui atsikratyti pagundų. Jau geroką dalį gyvenimo iššvaistęs, Andrėjus suprato, kad tik pats gali sau padėti. Įdomu buvo, ar visuomenė padeda, ar atstumia doros ateities siekiantį, tačiau tokia praeitimi negalintį pasigirti žmogų. „Kiek pats duodi visuomenei, kiek pats į ją eini, tokio atlygio ir sulauki”,- patirtimi dalinosi Andrėjus.

Dar vienas panašios istorijos savo gyvenime liudytojas – Artūras. Narkotikais pradėjęs, tikrąja žodžio prasme, iš mokyklos suolo su antrankiais išvestas, už grotų ne vienerius metus praleidęs  jaunuolis dabar  bando atsitiesti. Patirtimi dalinasi narkotikų priklausomybe dar vis sergančiųjų savipagalbos grupelėse, noriai bendrauja su žmonėmis, neakivaizdžiai mokosi dar vis nebaigtoje mokykloje ir kasdien bando kurti savo gyvenimą tarsi iš naujo. „Kasryt atsibudęs, pasižiūriu į veidrodį ir sakau sau: Artūrai, tu narkomanas. Nevartok šiandien. Tik šiandien. Rytoj jau gali, ištverk tik šiandien. Ir taip kasdien.” Blaivus gyvenimas, pasak pašnekojo, ir užkerta kelią nusikaltimams. 

Niekam juk nedarau blogo”

Pirmas bandymas šešiolikos –  marihuana draugų vakarėlyje, vėliau – uostomasis tabakas, o dabar ir planai apie LSD. Tomas (vardas pakeistas) – su teisėsauga dar nesusidūręs, tačiau narkotines medžiagas vartojantis jaunuolis, sutikęs pasidalinti mintimis apie, pasak jo, tariamą narkotikų žalą.

Intelektualus, gražios ateities siekiantis vaikinas prisipažino vartojantis ir tikino neketinantis mesti. „Kuo narkotikai labiau už alkoholį ar tabaką kenkia? Be to, viskas dabar kenkia”- samprotavo jaunuolis. Tomo šeima nežino apie sūnaus polinkį narkotikams. Paklaustas, kaip jaustųsi tėvų vietoje, atsakė: „Nuo mažo vaiko vaistus gali užkelti į lentyną, kur jam būtų per aukštai. Bet paaugęs, jei norės, vistiek pasieks. Taip ir čia. Galų gale, žmogus vistiek galės pats pasirinkti, ką jis nori vartoti,o ko ne. Niekam juk nedarau blogo.”

Tomas sutiko, kad narkotikai gali būti nusikalstamos veiklos pradžia, tačiau jaunuolis įsitikinęs, kad jo atveju tai tik viena iš pasilinksminimo formų. Tomo pavyzdys parodo nemažos dalies jaunuolių mąstymą.

Veiklos stygius, blaivių linksmybių suvokimo nebuvimas skatina ieškoti alternatyvų. Nemažai pavyzdžių rodo, kad dažnai tai baigiasi laisvės atėmimu arba susidūrimais su teisėsauga.

Ne tik geri darbai, bet ir saugios visuomenės garantas

Kokie galimi realūs šių problemų sprendimo būdai? Pavyzdžiui, asmeninės integracinės programos kūrimas ir pagalba probleminiams asmenims ją įgyvendinant: gilinimasis į asmeninius siekius, lūkesčius, psichologo konsultacijos, jei žmogus turi priklausomybių – jų gydymas, nebaigtų arba pasirinktų mokslų baigimo galimybė, pagalba ieškant darbo, įtraukimas į įvairias visuomenines organizacijas, vėliau – dalinimasis įgauta patirtimi su dar vis silpnomis ir lengvai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis.

Tik aktyvi  visuomenė yra pajėgi spręsti jau užmirštą, bet aktualią laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų socialinės integracijos problemą, puoselėti blaivias linksmybes ne tik prevencinėmis priemonėmis, bet plečiant ir realios veiklos galimybes. Visa tai – ne tik geri darbai, už kuriuos kada nors bus atlyginta, tai – savo ir artimųjų saugaus gyvenimo garantas.

Neturime šalintis žmogaus, vos sužinoję apie jo nusikalstamą praeitį ar turėtas priklausomybes. Atsargus bendravimas padeda suvokti žmogaus lūkesčius ir siekius- mes galime padėti socialiai pažeidžiamam žmogui kurti geresnę savo ir visuomenės ateitį.

Šis straipsnis  buvo parengtas įgyvendinant  Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamą projektą „Demokratijos adresas – žurnalistika“. Straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

 

Publikacijų: 1
Lygis *


Komentarai

Draugai ir parteriai: